Turbūt nerastume kitos tokios lietuvės, kuriai būtų skirta tiek dėmesio. Jau ne vieną šimtmetį apie Barborą Radvilaitę rašomos istorinės knygos, kuriamos eilės, netgi dramos. Ji įvairiausiais pavidalais atgyja vaizduojamajame mene. Be to, Barboros garbei Vilniuje pavadinta gatvė, mokykla. Yra net specialus Barboros vardo apdovanojimas – medalis, kuriuo pagerbiamos labiausiai Vilniui nusipelniusios moterys.Toli už Lietuvos ribų sklido kalbos ir apie neeilinį Barboros grožį. Išanalizavę jos palaikų kaulus, mokslininkai pamėgino nupiešti gražuolės didikės portretą. Pasak jų, Barbora Radvilaitė buvo puikiai sudėta. Pagal tų laikų moterų ūgio standartus, gana nežema, jos ūgis siekęs per 160 cm. Reikia manyti, kad įžvalgioji Barbora ir pati puikiai suprato savo grožio vertę. Tad kiek įmanydama jį puoselėjo.
Kalbama, jog prašmatnūs drabužiai ir brangūs papuošalai buvo šios moters silpnybė, esą ypač ji mėgo puoštis baltai. Tų laikų Lietuvoje tai buvo išties nemenkas mados iššūkis. Stebino tų laikų žmones ir kitos naujoviškos Barboros grožio procedūros: pomėgis darytis makiažą, gausiai kvepintis ir kasdien maudytis. Barbora gyveno tuo laikmečiu, kai dar buvo manoma, kad dažnas prausimasis gali pakenkti sveikatai.
Įdomu, kad istorinės žinios apie 17-19 metų Barborą pateikia informacijos apie jos pomėgį gražiai rengtis. Kaip teigė J.Karpavičienė, išlikęs jos kraičio aprašas, kuriame nurodyta, kad Barbora turėjo dešimt puošnių atlasinių ir aksominių suknelių. Labiausiai mėgo baltą, raudoną ir juodą spalvas. Suknelės buvo puoštos šermuonėlio kailiais, siuvinėtos auksu. Ypač ji mėgo būtiną renesansinį aksesuarą - beretę, savo spintoje jų turėjo net keliolika. Labiausiai išsiskyrė raudono venecijietiško aksomo beretė, siuvinėta perlais. Turėjo ir sabalų kailių kepurėlių, prabangių apsiaustų, dešimt perlais puoštų apykaklių. Tai buvo jos mėgstamiausi papuošalai. Be abejo, jos kraityje netrūko žiedų ir grandinėlių.
Amžininkų teigimu, Barbora buvo nepaprasto grožio. „Ji visus žavėjo ypač balta oda, buvo išraiškingų didelių tamsių akių, kurių spindesį paryškindavo perlai, - pasakojo istorikė. - Barbora buvo, galima sakyti, tų laikų modelio ūgio. Kai buvo rasti jos palaikai, nustatyta, kad ūgis siekė 160 cm - tiems laikams tai gana aukšta moteris. Išsiskyrė lieknumu, mėgo jodinėti, šokti ir net šaudyti į taikinius.“
Iš laiškų matyti, kad Barbora daug dėmesio skyrė kosmetikai. „Viename laiške ji motinos prašė iš Vilniaus atsiųsti balinančios pudros, - dėstė istorikė. - Barboros siuvinėtojo užrašai atskleidžia, kokius juvelyrinius darbus jis atliko puošdamas valdovę: siuvinėta raudono aksomo suknelė, kita per liemenį siuvinėta perlais ir auksu, jais mėgo puošti rankoves bei suknelės apačią. Išskirtinė turėjo atrodyti suknia iš geltono audeklo su septyniais siuvinėtais apvadais, suknia iš tamsaus aksomo su išsiuvinėtomis auksinėmis lelijomis ir t. t.
Kalbama, jog prašmatnūs drabužiai ir brangūs papuošalai buvo šios moters silpnybė, esą ypač ji mėgo puoštis baltai. Tų laikų Lietuvoje tai buvo išties nemenkas mados iššūkis. Stebino tų laikų žmones ir kitos naujoviškos Barboros grožio procedūros: pomėgis darytis makiažą, gausiai kvepintis ir kasdien maudytis. Barbora gyveno tuo laikmečiu, kai dar buvo manoma, kad dažnas prausimasis gali pakenkti sveikatai.
Įdomu, kad istorinės žinios apie 17-19 metų Barborą pateikia informacijos apie jos pomėgį gražiai rengtis. Kaip teigė J.Karpavičienė, išlikęs jos kraičio aprašas, kuriame nurodyta, kad Barbora turėjo dešimt puošnių atlasinių ir aksominių suknelių. Labiausiai mėgo baltą, raudoną ir juodą spalvas. Suknelės buvo puoštos šermuonėlio kailiais, siuvinėtos auksu. Ypač ji mėgo būtiną renesansinį aksesuarą - beretę, savo spintoje jų turėjo net keliolika. Labiausiai išsiskyrė raudono venecijietiško aksomo beretė, siuvinėta perlais. Turėjo ir sabalų kailių kepurėlių, prabangių apsiaustų, dešimt perlais puoštų apykaklių. Tai buvo jos mėgstamiausi papuošalai. Be abejo, jos kraityje netrūko žiedų ir grandinėlių.
Amžininkų teigimu, Barbora buvo nepaprasto grožio. „Ji visus žavėjo ypač balta oda, buvo išraiškingų didelių tamsių akių, kurių spindesį paryškindavo perlai, - pasakojo istorikė. - Barbora buvo, galima sakyti, tų laikų modelio ūgio. Kai buvo rasti jos palaikai, nustatyta, kad ūgis siekė 160 cm - tiems laikams tai gana aukšta moteris. Išsiskyrė lieknumu, mėgo jodinėti, šokti ir net šaudyti į taikinius.“
Iš laiškų matyti, kad Barbora daug dėmesio skyrė kosmetikai. „Viename laiške ji motinos prašė iš Vilniaus atsiųsti balinančios pudros, - dėstė istorikė. - Barboros siuvinėtojo užrašai atskleidžia, kokius juvelyrinius darbus jis atliko puošdamas valdovę: siuvinėta raudono aksomo suknelė, kita per liemenį siuvinėta perlais ir auksu, jais mėgo puošti rankoves bei suknelės apačią. Išskirtinė turėjo atrodyti suknia iš geltono audeklo su septyniais siuvinėtais apvadais, suknia iš tamsaus aksomo su išsiuvinėtomis auksinėmis lelijomis ir t. t.