Barboros tema lietuvių literatūros kūrėjus domino nuo seno. Jau XIX a. yra užuominų apie Barborą Radvilaitę, tačiau bene ryškiausiai ši asmenybė iškyla XX a. antrosios pusės literatūroje – J. Grušo dramoje. Jis prikelia istorijos jausmą tautiečiams poetizuodamas Radvilaitės paveikslą. B. Sruogos Barbora Radvilaitė reiškiama svajonės pavidalu, renesansinio grožio išraiška, humaniška gyvybės puoselėtoja. J. Griniaus dramoje „Gulbės giesmė“ – Barbora ištikima meilei, jaunystės idealams, Dievui. Poetės, A. Puišytė ir J. Vaičiūnaitė rašė eilėraščius, skirtus Barborai, iškeldamos istorinės asmenybės svarbą. Edmundas Malūkas romano „Karalienė Barbora“(2004) pagrindine tema pasirenka Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilės istoriją, kuriai netrūksta intrigų, subtilumo ir begalinės aistros. Autorius pabrėžia, kad norėjo „ant istorinio skeleto“ užauginti „raumenis, suvarstyti nervus, pasruvinti kraują ir įkvėpti... gyvybę.“ Julius Pastarnokas knygoje „Karūna – erškėtrožių vainikas“(2009) pateikia Barborą kaip patraukliausią istorinę asmenybę, ilgaamžiškumo simbolį. Apysakos „Kunigaikštytės Barboros auka“(2000) autorę Ona Matusevičiūtę domina Lietuvos istorija, todėl rašytoja panoro atskleisti XVI a. LDK gyvenusios Barboros Radvilaitės asmenybę.