Įveikęs visas politines kliūtis, Žygimantas Augustas neatsisakė minties karūnuoti žmoną nei paaštrėjus sunkiai Barboros ligai, nei žlugus viltims su ja susilaukti palikuonių. Barboros karūnacijos ceremonialo reikalus tvarkė greičiausiai jos dvaro maršalka Stranislovas Macejovskis.
Tą dieną viskas įvyko taip kaip ir buvo suplanuota specialiose instrukcijose, kaip reikalavo akto iškilmingumas. Viso dvaro iškilmingai atlydėtą į Vavelio katedrą Barborą Lenkijos primas Mikolajus Dzežgovskis patepė švęstais aliejais, vėliau įteikė teisingumo, moralės ir vargingųjų globos simbolį – skeptrą. Katedroje suskambo vargonininko Mikalojaus iš Chžanovo atliekama melodija ir ceremoniją vainikavo ant Barboros galvos uždėta karūna...
Nėra geriau žinomos moters Lietuvos istorijoje nei Barbora Radvilaitė. Jos tragiško gyvenimo kelias ir labai trumpas karūnacijos triumfas giliai įsirėžė XX-XXI a. pr. visuomenėje. Apie „XVI a. lietuvių didikę“ Barborą Radvilaitę ne mažai žinoma ir Lenkijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje... Istorinės sąmonės kontekste Barbora neabejotinai žymiausia visų laikų Lietuvos moteris.
Vien to pakaktų, kad jos karūnacijos datą būtų galima laikyti svarbiausiu gruodžio mėn. įvykiu. Visgi skeptikus, abejojančius šio įvykio reikšmingumu ir matančius vien romantikų išpūstą gražią meilės istorijos pabaigą, naudojamą tik tam, kad būtų galima parodyti moterį Lietuvos istorijoje, galima nuraminti. Šis įvykis iš tiesų turėjo nemažos istorinės reikšmės. Pirmiausia vedybos su Radvilaite, o po to ir jos karūnacija tapo svarbiausiu veiksniu paskutiniojo Jogailaičio požiūriui (iki 1563) į tėvoninę Lietuvos DK, kaip į atskirą ir savarankišką valstybę, atmetant sąjungos su Lenkija galimybes.
Karališkosioms vedyboms ir ne mažiau Barboros karūnacijai turi būti dėkingas ir Vilnius. Ryšiai su tuomet dar našle Trakų vaivadiene Barbora Radvilaite turėjo nemažos įtakos Žygimanto Augusto vykdytoms valdovų rūmų statyboms. Jis Lietuvos sostinėje įkūrė antrąją pagal dydį ir svarbą rezidenciją. Vilniuje, o ne Krokuvoje praleido didžiąją dalį savo laiko iki 1563, čia buvo priimamos užsienio delegacijos, kuriamas Livonijos užėmimo planas. Vilniuje kartu su valdovu rezidavo jo dvaras – pagrindinis renesansinės kultūros Lietuvoje nešėjas. Pagaliau Barboros Radvilaitės karūnacija į politinę areną iškėlė ir joje įtvirtino tokio masto valstybininką kaip Lietuvos DK kancleris, Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Juodasis.Barboros Radvilaitės karūnacijos svarbą savitai pripažįsta ir pažymi lenkų istorikai. Istorinių veikalų rodyklėse karalienė Barbora vis dar nurodoma ne pagal vardą, kaip įprasta valdovėms, bet pagal pavardę. Iš tiesų neabejotina, jog daug kas Lietuvos DK istorijoje būtų pasisukę kitaip, jei ne ankstyva Barboros mirtis.
Tą dieną viskas įvyko taip kaip ir buvo suplanuota specialiose instrukcijose, kaip reikalavo akto iškilmingumas. Viso dvaro iškilmingai atlydėtą į Vavelio katedrą Barborą Lenkijos primas Mikolajus Dzežgovskis patepė švęstais aliejais, vėliau įteikė teisingumo, moralės ir vargingųjų globos simbolį – skeptrą. Katedroje suskambo vargonininko Mikalojaus iš Chžanovo atliekama melodija ir ceremoniją vainikavo ant Barboros galvos uždėta karūna...
Nėra geriau žinomos moters Lietuvos istorijoje nei Barbora Radvilaitė. Jos tragiško gyvenimo kelias ir labai trumpas karūnacijos triumfas giliai įsirėžė XX-XXI a. pr. visuomenėje. Apie „XVI a. lietuvių didikę“ Barborą Radvilaitę ne mažai žinoma ir Lenkijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje... Istorinės sąmonės kontekste Barbora neabejotinai žymiausia visų laikų Lietuvos moteris.
Vien to pakaktų, kad jos karūnacijos datą būtų galima laikyti svarbiausiu gruodžio mėn. įvykiu. Visgi skeptikus, abejojančius šio įvykio reikšmingumu ir matančius vien romantikų išpūstą gražią meilės istorijos pabaigą, naudojamą tik tam, kad būtų galima parodyti moterį Lietuvos istorijoje, galima nuraminti. Šis įvykis iš tiesų turėjo nemažos istorinės reikšmės. Pirmiausia vedybos su Radvilaite, o po to ir jos karūnacija tapo svarbiausiu veiksniu paskutiniojo Jogailaičio požiūriui (iki 1563) į tėvoninę Lietuvos DK, kaip į atskirą ir savarankišką valstybę, atmetant sąjungos su Lenkija galimybes.
Karališkosioms vedyboms ir ne mažiau Barboros karūnacijai turi būti dėkingas ir Vilnius. Ryšiai su tuomet dar našle Trakų vaivadiene Barbora Radvilaite turėjo nemažos įtakos Žygimanto Augusto vykdytoms valdovų rūmų statyboms. Jis Lietuvos sostinėje įkūrė antrąją pagal dydį ir svarbą rezidenciją. Vilniuje, o ne Krokuvoje praleido didžiąją dalį savo laiko iki 1563, čia buvo priimamos užsienio delegacijos, kuriamas Livonijos užėmimo planas. Vilniuje kartu su valdovu rezidavo jo dvaras – pagrindinis renesansinės kultūros Lietuvoje nešėjas. Pagaliau Barboros Radvilaitės karūnacija į politinę areną iškėlė ir joje įtvirtino tokio masto valstybininką kaip Lietuvos DK kancleris, Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Juodasis.Barboros Radvilaitės karūnacijos svarbą savitai pripažįsta ir pažymi lenkų istorikai. Istorinių veikalų rodyklėse karalienė Barbora vis dar nurodoma ne pagal vardą, kaip įprasta valdovėms, bet pagal pavardę. Iš tiesų neabejotina, jog daug kas Lietuvos DK istorijoje būtų pasisukę kitaip, jei ne ankstyva Barboros mirtis.