Legenda apie Radvilų giminę
Giminės pradžia buvo siejama su legenda: Krivis Lizdeika radęs vilko guolyje berniuką, kurį užaugino vardu Radvila. Taip, susiejant vardą su žodžių „rado vilko“ šaknimis, buvo bandoma pagrįsti istorinę Radvilos vardo kilmę.Istorikų duomenimis Radvilų giminė kilusi iš bajorų Astikų, kurių senoji tėvonija buvusi apie Kernavę. Vytauto Didžiojo laikais minimas Kristinas Astikas, Vilniaus kaštelionas ir jo sūnus Radvila Astikaitis, Trakų vaivada, miręs 1477 metais. Jis ir laikomas giminės pradininku. Jo vardas virto giminės pavarde ir pirmasis ja rašėsi jo sūnus – Lietuvos kancleris Mikalojus Radvila, pramintas Senuoju [8]. Mikalojus Senasis, miręs 1509 metais, buvo Vilniaus vaivada, Lietuvos kancleris, palaidotas Vilniuje Bernardinų bažnyčioje.Įdomu pažymėti, kad Mikalojaus vardas buvo labai populiarus Radvilų giminėje. Giminės legenda pasakoja, kad prosenelis Radvila kartu su kitais Lietuvos didikais dalyvavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos krikšto ceremonijoje Krokuvoje 1385 metais. Radvila buvo pakrikštytas Mikalojumi, ir nuo tada, laikantis tradicijos, pirmagimiai sūnūs giminėje krikštijami šiuo vardu.
Giminės pradžia buvo siejama su legenda: Krivis Lizdeika radęs vilko guolyje berniuką, kurį užaugino vardu Radvila. Taip, susiejant vardą su žodžių „rado vilko“ šaknimis, buvo bandoma pagrįsti istorinę Radvilos vardo kilmę.Istorikų duomenimis Radvilų giminė kilusi iš bajorų Astikų, kurių senoji tėvonija buvusi apie Kernavę. Vytauto Didžiojo laikais minimas Kristinas Astikas, Vilniaus kaštelionas ir jo sūnus Radvila Astikaitis, Trakų vaivada, miręs 1477 metais. Jis ir laikomas giminės pradininku. Jo vardas virto giminės pavarde ir pirmasis ja rašėsi jo sūnus – Lietuvos kancleris Mikalojus Radvila, pramintas Senuoju [8]. Mikalojus Senasis, miręs 1509 metais, buvo Vilniaus vaivada, Lietuvos kancleris, palaidotas Vilniuje Bernardinų bažnyčioje.Įdomu pažymėti, kad Mikalojaus vardas buvo labai populiarus Radvilų giminėje. Giminės legenda pasakoja, kad prosenelis Radvila kartu su kitais Lietuvos didikais dalyvavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos krikšto ceremonijoje Krokuvoje 1385 metais. Radvila buvo pakrikštytas Mikalojumi, ir nuo tada, laikantis tradicijos, pirmagimiai sūnūs giminėje krikštijami šiuo vardu.
Barboros tėvas - Jurgis Radvila
Gimė 1556 m. gegužės 31 d. Vilniuje. Tėvas - įtakingiausias ir turtingiausias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikas - Vilniaus vaivada, LDK kancleris, Livonijos vietininkas Mikalojus Radvila Juodasis motina - Krokuvos kašteliono ir Lenkijos kanclerio Kristupo Šidloveckio duktė Elžbieta. Turėjo keturias seseris ir tris brolius.
Biržų – Dubingių šakos pradininkas Jurgis Radvila Lietuvos valstybėje užėmė aukštas pareigas – buvo taurininkas (1510), Trakų pilininkas (1529 – 1541), Didysis etmonas (1531 – 1541).
Su pimąja žmona Barbora Kiškaite vaikų neturėjo. Su antrąja žmona Barbora Volska turėjo sūnų Mikalojų Radvilą Rudąjį ir dukras Oną ir Barborą, vėliau ištekėjusią už Žygimanto Augusto ir tapusią Lenkijos – Lietuvos karaliene.
Laimėjo 30 mūšių su totoriais, maskviečiais ir kryžiuočiais, pramintas Victor (Pergalinguoju).Buvo labai pamaldus, nuo gavėnios iki Velykų užsidarydavo vienuolyne ir leisdavo laiką mąstydamas.
Biržų valdos teritorinis augimas prasidėjo būtent nuo Jurgio Radvilos, šiam ėmus supirkinėti žemes, pirmiausia iš Upytės bajorų. 1528-1530 m. dvarų surašyme Biržams priklausė Joniškėlis, Ageniškis, Parovėja, Lezmanovas.
XVI a. pradžioje visos minimos Biržų žemės turėjo apie 503 dūmus. Valdos formavimasis ypač paspartėjo po 1530 m. sausio 12 d. karaliaus Žygimanto Senojo įsako Upytės bajorams neparduoti ir neužstatyti savo žemių Livonijos bajorams.
1532 - 1535 Jurgis Radvila supirko daugelį žemių iš Upytės žemionių Kirkilų, Kmitovičių - Narbitovičių ir kitų.
Edvardas Kotlubajus knygoje „Radvilos“ mini, kad 1535 - 1541 metais sirgo, mirė prieš Velykas, tačiau nepamini, kur palaidotas.
Barboros motina buvo Barbora Kolanka Volska, kuri buvo kilusi iš Mažosios Lenkijos Stulpų giminės.
Gimė 1556 m. gegužės 31 d. Vilniuje. Tėvas - įtakingiausias ir turtingiausias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikas - Vilniaus vaivada, LDK kancleris, Livonijos vietininkas Mikalojus Radvila Juodasis motina - Krokuvos kašteliono ir Lenkijos kanclerio Kristupo Šidloveckio duktė Elžbieta. Turėjo keturias seseris ir tris brolius.
Biržų – Dubingių šakos pradininkas Jurgis Radvila Lietuvos valstybėje užėmė aukštas pareigas – buvo taurininkas (1510), Trakų pilininkas (1529 – 1541), Didysis etmonas (1531 – 1541).
Su pimąja žmona Barbora Kiškaite vaikų neturėjo. Su antrąja žmona Barbora Volska turėjo sūnų Mikalojų Radvilą Rudąjį ir dukras Oną ir Barborą, vėliau ištekėjusią už Žygimanto Augusto ir tapusią Lenkijos – Lietuvos karaliene.
Laimėjo 30 mūšių su totoriais, maskviečiais ir kryžiuočiais, pramintas Victor (Pergalinguoju).Buvo labai pamaldus, nuo gavėnios iki Velykų užsidarydavo vienuolyne ir leisdavo laiką mąstydamas.
Biržų valdos teritorinis augimas prasidėjo būtent nuo Jurgio Radvilos, šiam ėmus supirkinėti žemes, pirmiausia iš Upytės bajorų. 1528-1530 m. dvarų surašyme Biržams priklausė Joniškėlis, Ageniškis, Parovėja, Lezmanovas.
XVI a. pradžioje visos minimos Biržų žemės turėjo apie 503 dūmus. Valdos formavimasis ypač paspartėjo po 1530 m. sausio 12 d. karaliaus Žygimanto Senojo įsako Upytės bajorams neparduoti ir neužstatyti savo žemių Livonijos bajorams.
1532 - 1535 Jurgis Radvila supirko daugelį žemių iš Upytės žemionių Kirkilų, Kmitovičių - Narbitovičių ir kitų.
Edvardas Kotlubajus knygoje „Radvilos“ mini, kad 1535 - 1541 metais sirgo, mirė prieš Velykas, tačiau nepamini, kur palaidotas.
Barboros motina buvo Barbora Kolanka Volska, kuri buvo kilusi iš Mažosios Lenkijos Stulpų giminės.
Barboros brolis - Mikalojus Radvila Rudasis
Gimė 1512m. Jurgio Radvilos ir Barbaros Kolankos sūnus.
Jis studijavo Vokietijoje, daug keliavo po Europą. Grįžęs į Lietuvą užėmė aukštas pareigas: buvo didžiuoju etmonu (1553–1566 ir 1572–1584), 1565 m. tapo kancleriu ir Vilniaus vaivada.
Garsėjo karvedžio talentu, per Livonijos karą 1558– 1583 buvo vienas žymiausių LDK vadų, ypač pasižymėjęs 1564-01-26 Ulos mūšyje, kur jo vadovaujama kariuomenė sumušė penkiskart gausesnes Rusijos pajėgas. Mikalojus Radvila Rudasis Liublino seime dalyvavo kaip vienas Lietuvos delegacijos vadovų, 1569 m. nepasirašė Liublino sutarties.
Tapęs evangeliku reformatu, juos globojo, steigė parapijas, Vilniuje atkūrė, o Biržuose 1584 m. įsteigė naują evangelikų reformatų mokyklą.
1547-12-10 Karolis V už nuopelnus kovose su stačiatikiais ir totoriais suteikė Šv. Romos imperijos kunigaikščio titulą Mikalojui Radvilai Rudajam. Jis pasivadino Biržų - Dubingių kunigaikščiu. Lenkijos - Lietuvos karalius Žygimantas Augustas 1549-01-25 šį titulą patvirtino. Biržų valda tapo kunigaikštyste.
1541-11-24 susituokęs su Kotryna Tomicka turėjo du sūnus- Mikalojų Radvilą ir Kristupą Radvilą Perkūną. Biržuose jis buvo 1553 m. rudenį, ilgesnį laiką 1556, 1557, 1561 m. Mikalojus Radvila Rudasis į Biržus tik užsukdavo, o juos valdė per vietininkus, nuo 1567 m. vadintus seniūnais. Biržai minimi kaip miestelis, pilis buvo tik Papilyje.Mikalojus Radvila Rudasis apgyvendino Biržų žemėse totorius ir vokiečius. Pirmieji vokiečiai minimi XVI a. 5 deš.: Gevertas, Berynas. Tai antras pagal senumą (po 1520 m.) Biržų miesto paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose.
1570 m. Biržų kunigaikštystėje buvo 12 vokiečių dūmų, užėmusių 521 valaką: Vechmanai, Melderiai, Hilieriai, Stinkusai, Vinkievičiai, Endrychovai, Tynkauzai. Žemes vokiečiai iš kunigaikščio gavo už tarnybą.
Pirmieji totoriai Biržų kunigaikštystėje gavo žemės Niutanuose, Lotkove, Aspariškiuose. Jau Perkūno laikais būdavo statoma nuo Biržų kunigaikštystės atskira totorių - kazokų vėliava. 1555 m. Biržų valdos minimos tarp 3 stambiausių M.R.Rudojo valdų.
1561 m. sudarytas Biržų valdų inventorius mini Biržų dvarą su 4 svirnais, virtuve, kepykla, bravoru, Joniškėlio, Ageniškio ir Papilio dvarus.
Tuščias žemes už karinę tarnybą 1569 - 1571 m. dalijo bajorams: Pagervės palivarką ir Niutanų kaimą gavo Slepščiai, 12 valakų - J.Tulevičius, 15 - Hanusas Tynkauzas, 30 - Kristupas Melderis, 40 - Fronckas Vechmanas.
1568 m. K.R.Rudasis savo sūnaus Kristupo Radvilos Perkūno ir Onos Sobkovnos vestuvių proga atidavė jam Papilio pilį, dvarą, miestelį su visais palivarkais - iš viso 500 valakų.Mirė Mikalojus Radvila Rudasis 1584-04-27. Palaikai išbuvo Vilniuje iki 1588, vėliau sūnų rūpesčiu buvo perkelti į Dubingius ir 1588-05-15 palaidoti jo įsteigtoje reformatų bažnyčioje
Barboros Radvilaitės sesuo Ona Elžbieta Radvilaitė ( Kiškienė ).
Gimė 1512m. Jurgio Radvilos ir Barbaros Kolankos sūnus.
Jis studijavo Vokietijoje, daug keliavo po Europą. Grįžęs į Lietuvą užėmė aukštas pareigas: buvo didžiuoju etmonu (1553–1566 ir 1572–1584), 1565 m. tapo kancleriu ir Vilniaus vaivada.
Garsėjo karvedžio talentu, per Livonijos karą 1558– 1583 buvo vienas žymiausių LDK vadų, ypač pasižymėjęs 1564-01-26 Ulos mūšyje, kur jo vadovaujama kariuomenė sumušė penkiskart gausesnes Rusijos pajėgas. Mikalojus Radvila Rudasis Liublino seime dalyvavo kaip vienas Lietuvos delegacijos vadovų, 1569 m. nepasirašė Liublino sutarties.
Tapęs evangeliku reformatu, juos globojo, steigė parapijas, Vilniuje atkūrė, o Biržuose 1584 m. įsteigė naują evangelikų reformatų mokyklą.
1547-12-10 Karolis V už nuopelnus kovose su stačiatikiais ir totoriais suteikė Šv. Romos imperijos kunigaikščio titulą Mikalojui Radvilai Rudajam. Jis pasivadino Biržų - Dubingių kunigaikščiu. Lenkijos - Lietuvos karalius Žygimantas Augustas 1549-01-25 šį titulą patvirtino. Biržų valda tapo kunigaikštyste.
1541-11-24 susituokęs su Kotryna Tomicka turėjo du sūnus- Mikalojų Radvilą ir Kristupą Radvilą Perkūną. Biržuose jis buvo 1553 m. rudenį, ilgesnį laiką 1556, 1557, 1561 m. Mikalojus Radvila Rudasis į Biržus tik užsukdavo, o juos valdė per vietininkus, nuo 1567 m. vadintus seniūnais. Biržai minimi kaip miestelis, pilis buvo tik Papilyje.Mikalojus Radvila Rudasis apgyvendino Biržų žemėse totorius ir vokiečius. Pirmieji vokiečiai minimi XVI a. 5 deš.: Gevertas, Berynas. Tai antras pagal senumą (po 1520 m.) Biržų miesto paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose.
1570 m. Biržų kunigaikštystėje buvo 12 vokiečių dūmų, užėmusių 521 valaką: Vechmanai, Melderiai, Hilieriai, Stinkusai, Vinkievičiai, Endrychovai, Tynkauzai. Žemes vokiečiai iš kunigaikščio gavo už tarnybą.
Pirmieji totoriai Biržų kunigaikštystėje gavo žemės Niutanuose, Lotkove, Aspariškiuose. Jau Perkūno laikais būdavo statoma nuo Biržų kunigaikštystės atskira totorių - kazokų vėliava. 1555 m. Biržų valdos minimos tarp 3 stambiausių M.R.Rudojo valdų.
1561 m. sudarytas Biržų valdų inventorius mini Biržų dvarą su 4 svirnais, virtuve, kepykla, bravoru, Joniškėlio, Ageniškio ir Papilio dvarus.
Tuščias žemes už karinę tarnybą 1569 - 1571 m. dalijo bajorams: Pagervės palivarką ir Niutanų kaimą gavo Slepščiai, 12 valakų - J.Tulevičius, 15 - Hanusas Tynkauzas, 30 - Kristupas Melderis, 40 - Fronckas Vechmanas.
1568 m. K.R.Rudasis savo sūnaus Kristupo Radvilos Perkūno ir Onos Sobkovnos vestuvių proga atidavė jam Papilio pilį, dvarą, miestelį su visais palivarkais - iš viso 500 valakų.Mirė Mikalojus Radvila Rudasis 1584-04-27. Palaikai išbuvo Vilniuje iki 1588, vėliau sūnų rūpesčiu buvo perkelti į Dubingius ir 1588-05-15 palaidoti jo įsteigtoje reformatų bažnyčioje
Barboros Radvilaitės sesuo Ona Elžbieta Radvilaitė ( Kiškienė ).
Barboros pusbrolis - Mikalojus Radvila Juodasis
(1515–1565)
Trakų kašteliono Jono Radvilos ir antrosios jo žmonos Onos Kiškaitės sūnus M.Radvila Juodasis 1550–1551 m. gavo aukščiausias valstybės pareigas – LDK kanclerio ir Vilniaus vaivados. Tuo metu ryškėjo jo konversija, pakeitusi ir Radvilų giminės istoriją.
M.Radvilos Juodojo dėka Lietuva pirmą kartą kultūrinės minties istorijoje pradėjo lygiavertį religinį dialogą su pagrindiniais Vakarų mąstytojais.
Apie penkiolika metų (iki mirties) trukęs M.Radvilos Juodojo protestantiškas gyvenimas pakeitė LDK kultūros ir krikščioniško sąmoningumo padėtį. Lietuvoje jis įkūrė nepriklausomą reformuotą Bažnyčią, pradėjo Lietuvos spaudos ir knygų istoriją savo valdose Brastoje (1553), kur išleido pirmąją Lietuvos Bibliją ir daug kitų leidinių, formavo ir grindė nepriklausomą evangelišką doktriną. M.Radvilos Juodojo dėka Lietuva pirmą kartą kultūrinės minties istorijoje pradėjo lygiavertį religinį dialogą su pagrindiniais Vakarų mąstytojais.
Vertinant M.Radvilos Juodojo kultūrinę ir religinę veiklą nepamirština, jog kalbame ne apie XVI a. intelektualą, bet apie didiką, valstybės veikėją. Jis nestudijavo universitete (specialaus išsilavinimo trūkumą dažnai minėjo jo priešininkai), gavo tik namų išsilavinimą, rašymas jam, kaip pats pažymėjo, buvo tik veikla tarp karo ir politikos reikalų.
Bet M.Radvila Juodasis buvo paskelbtas pavojingu Romos katalikų bažnyčios priešu, o gyvenimo pabaigoje išryškėjęs jo religinės minties radikalumas Šveicarijos kalvinizmo vadus privertė reviduoti kai kurias savo dogmas ir stabilizuoti reformatų ortodoksiją.
Pirmuosius viešus M.Radvilos Juodojo protestantiškojo identiteto demonstravimo ženklus liudijo evangelikų pamaldų organizavimas savo dvaruose Vilniuje (Lukiškėse) ir Brastoje 1553 m. bei tais pačiais metais įkurtos pirmos Lietuvos lotyniškojo šrifto spaustuvės (veikusios ir po jo mirties iki 1568 m.) produkcija.
Savo valdose M.Radvila Juodasis ėmė nusavinti katalikų bažnyčias evangelikų reikmėms, o pirmąjį atskirą Evangelikų bažnyčios pastatą kunigaikštis įrengė 1560–1562 m. Vilniuje, Didžiojoje gatvėje. Šioje protestantų koplyčioje 1562 m. palaidota jo žmona Elžbieta, o vėliau, pagal išreikštą paskutinę valią 1565 m. Lukiškėse rašytame testamente, ir M.Radvila Juodasis (XVII a. jo palaikai perlaidoti Dubingiuose).
(1515–1565)
Trakų kašteliono Jono Radvilos ir antrosios jo žmonos Onos Kiškaitės sūnus M.Radvila Juodasis 1550–1551 m. gavo aukščiausias valstybės pareigas – LDK kanclerio ir Vilniaus vaivados. Tuo metu ryškėjo jo konversija, pakeitusi ir Radvilų giminės istoriją.
M.Radvilos Juodojo dėka Lietuva pirmą kartą kultūrinės minties istorijoje pradėjo lygiavertį religinį dialogą su pagrindiniais Vakarų mąstytojais.
Apie penkiolika metų (iki mirties) trukęs M.Radvilos Juodojo protestantiškas gyvenimas pakeitė LDK kultūros ir krikščioniško sąmoningumo padėtį. Lietuvoje jis įkūrė nepriklausomą reformuotą Bažnyčią, pradėjo Lietuvos spaudos ir knygų istoriją savo valdose Brastoje (1553), kur išleido pirmąją Lietuvos Bibliją ir daug kitų leidinių, formavo ir grindė nepriklausomą evangelišką doktriną. M.Radvilos Juodojo dėka Lietuva pirmą kartą kultūrinės minties istorijoje pradėjo lygiavertį religinį dialogą su pagrindiniais Vakarų mąstytojais.
Vertinant M.Radvilos Juodojo kultūrinę ir religinę veiklą nepamirština, jog kalbame ne apie XVI a. intelektualą, bet apie didiką, valstybės veikėją. Jis nestudijavo universitete (specialaus išsilavinimo trūkumą dažnai minėjo jo priešininkai), gavo tik namų išsilavinimą, rašymas jam, kaip pats pažymėjo, buvo tik veikla tarp karo ir politikos reikalų.
Bet M.Radvila Juodasis buvo paskelbtas pavojingu Romos katalikų bažnyčios priešu, o gyvenimo pabaigoje išryškėjęs jo religinės minties radikalumas Šveicarijos kalvinizmo vadus privertė reviduoti kai kurias savo dogmas ir stabilizuoti reformatų ortodoksiją.
Pirmuosius viešus M.Radvilos Juodojo protestantiškojo identiteto demonstravimo ženklus liudijo evangelikų pamaldų organizavimas savo dvaruose Vilniuje (Lukiškėse) ir Brastoje 1553 m. bei tais pačiais metais įkurtos pirmos Lietuvos lotyniškojo šrifto spaustuvės (veikusios ir po jo mirties iki 1568 m.) produkcija.
Savo valdose M.Radvila Juodasis ėmė nusavinti katalikų bažnyčias evangelikų reikmėms, o pirmąjį atskirą Evangelikų bažnyčios pastatą kunigaikštis įrengė 1560–1562 m. Vilniuje, Didžiojoje gatvėje. Šioje protestantų koplyčioje 1562 m. palaidota jo žmona Elžbieta, o vėliau, pagal išreikštą paskutinę valią 1565 m. Lukiškėse rašytame testamente, ir M.Radvila Juodasis (XVII a. jo palaikai perlaidoti Dubingiuose).