Amžininkai, 1548–1549 m. kovodami prieš karališkų vedybų pripažinimą, pradėjo kurti „juoduosius“ Barboros nuodytojos ir paleistuvės mitus. Tuo metu plūstelėjusiuose paskviliuose anoniminiai autoriai šmeižė valdovę, vaizdavo ją kaip didžiausią burtininkę ir paleistuvę. Vyravo Barboros meilės kerų ir antpilų karaliaus širdžiai motyvai.
Šie prasimanymai atspindėjo tuometį negatyvų požiūrį į santuoką iš meilės. Ji buvo nesuprasta, erzino ir pykdė amžininkus. Paskviliuose skelbti negailestingi verdiktai apie Barboros „ištvirkimą“, net kraujomaišos ryšius. Polinkį į palaidą gyvenimą karalienė neva perėmė iš motinos, o jos meilužiams priskirti visų visuomenės sluoksnių vyrai: nuo senatorių – iki tarnų.
Šis mitas pasirodė gajus. Kiek pakeistu „drabužiu“ XX a. jį perpasakojo lenkų istorikai. Net neradę argumentų šaltiniuose jie tvirtino, kad Barboros netikusį elgesį lėmė laisvas jos auklėjimas vaikystėje, o toks elgesys buvęs būdingas LDK didikėms, ypač iš Radvilų giminės.
XVIII a. gresiant valstybės praradimui ir pradėjus idealizuoti išmirusią Jogailaičių dinastiją, tvirtinosi „baltasis“ Barboros mitas. Poetai ir istorikai kanonizavo ją kaip „Tėvynės motiną“ ir kaip auką.Ideali Barbora iškyla Juozo Grušo dramoje „Barbora Radvilaitė“ (1971 m.), kuri suformavo karalienės vaizdinį Lietuvos istorinėje kultūroje. Ji – laisvės simbolis, karūną Tėvynei dovanojanti kovotoja, auka: „Per amžius būk laisva, o Lietuva“; „O Lietuva! Manoji meile! Bausk mane, jeigu tarp deimantų yra bent lašas kraujo“.Toks karalienės portretas taip pat yra atitolęs nuo istorinės tiesos. Šių karališkų vedybų dėka buvo sukurtas pagrindas Radvilų galybei Lietuvoje, bet karalienė netapo jų įrankiu ir nebuvo auka. Kaip įprasta to meto valdovėms, ji pagal galimybes dalyvavo viešame gyvenime, ne sykį užtarė įvairius klientus.
Lietuvoje dar gajūs mitai apie Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslą, neva nutapytą pagal karalienės portretą, ar į Lietuvą atkeliavusias gulbes, kaip brangią Žygimanto Augusto dovaną mylimai žmonai.Menotyrininkai nerado istorinių sąsajų tarp Barboros ir Dievo Motinos portretų. O meilės simboliu laikomos gulbės yra migruojančios, tad jos gyvena pagal gamtos dėsnius, o ne žmonių norus. Jų buvimas LDK fiksuotas jau ankstyvaisiais viduramžiais.
Su Barbora siejami ir mažesni mitai. Štai Baltarusijoje kalbama apie Nesvyžiaus pilyje gyvenančią sielvartaujančios Barboros vaiduoklę.Karalienės vėlę iš tiesų bandė iššaukti astrologija domėjęsis Žygimantas Augustas, kuris kvietė magijos žinovą Tvardovskį. Ką realiai išvydo garsiame veidrodyje valdovas, lieka paslaptis. Kaip ir legendomis apipintų karalienės perlų likimas. Neva šie kažkokiu būdu pateko į Anglijos valdovų lobyną, dar XX a. pr. saugoti Hanoverio dvare, o vėliau apie juos nežinoma nieko.
Gausiai perlais puoštos Barboros (Monkevičių dvaro) populiarusis portretas taip pat neatspindi autentiškų Radvilaitės bruožų ir tėra dar vienas idealizuotas jos atvaizdas.
Tiek šiandien paneigti, tiek ir gyvuojantys mitai apie Barborą Radvilaitę rodo didelį domėjimąsi šia asmenybe. Nors mituose pernelyg užsipulta ar sureikšminta Barbora darosi mažiau tikroviška, akivaizdu, kad visuomenei reikia mitologizuotos istorijos. Realios (nors ir neeilinės) gyvenimo dramos neužtenka.
Šie prasimanymai atspindėjo tuometį negatyvų požiūrį į santuoką iš meilės. Ji buvo nesuprasta, erzino ir pykdė amžininkus. Paskviliuose skelbti negailestingi verdiktai apie Barboros „ištvirkimą“, net kraujomaišos ryšius. Polinkį į palaidą gyvenimą karalienė neva perėmė iš motinos, o jos meilužiams priskirti visų visuomenės sluoksnių vyrai: nuo senatorių – iki tarnų.
Šis mitas pasirodė gajus. Kiek pakeistu „drabužiu“ XX a. jį perpasakojo lenkų istorikai. Net neradę argumentų šaltiniuose jie tvirtino, kad Barboros netikusį elgesį lėmė laisvas jos auklėjimas vaikystėje, o toks elgesys buvęs būdingas LDK didikėms, ypač iš Radvilų giminės.
XVIII a. gresiant valstybės praradimui ir pradėjus idealizuoti išmirusią Jogailaičių dinastiją, tvirtinosi „baltasis“ Barboros mitas. Poetai ir istorikai kanonizavo ją kaip „Tėvynės motiną“ ir kaip auką.Ideali Barbora iškyla Juozo Grušo dramoje „Barbora Radvilaitė“ (1971 m.), kuri suformavo karalienės vaizdinį Lietuvos istorinėje kultūroje. Ji – laisvės simbolis, karūną Tėvynei dovanojanti kovotoja, auka: „Per amžius būk laisva, o Lietuva“; „O Lietuva! Manoji meile! Bausk mane, jeigu tarp deimantų yra bent lašas kraujo“.Toks karalienės portretas taip pat yra atitolęs nuo istorinės tiesos. Šių karališkų vedybų dėka buvo sukurtas pagrindas Radvilų galybei Lietuvoje, bet karalienė netapo jų įrankiu ir nebuvo auka. Kaip įprasta to meto valdovėms, ji pagal galimybes dalyvavo viešame gyvenime, ne sykį užtarė įvairius klientus.
Lietuvoje dar gajūs mitai apie Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslą, neva nutapytą pagal karalienės portretą, ar į Lietuvą atkeliavusias gulbes, kaip brangią Žygimanto Augusto dovaną mylimai žmonai.Menotyrininkai nerado istorinių sąsajų tarp Barboros ir Dievo Motinos portretų. O meilės simboliu laikomos gulbės yra migruojančios, tad jos gyvena pagal gamtos dėsnius, o ne žmonių norus. Jų buvimas LDK fiksuotas jau ankstyvaisiais viduramžiais.
Su Barbora siejami ir mažesni mitai. Štai Baltarusijoje kalbama apie Nesvyžiaus pilyje gyvenančią sielvartaujančios Barboros vaiduoklę.Karalienės vėlę iš tiesų bandė iššaukti astrologija domėjęsis Žygimantas Augustas, kuris kvietė magijos žinovą Tvardovskį. Ką realiai išvydo garsiame veidrodyje valdovas, lieka paslaptis. Kaip ir legendomis apipintų karalienės perlų likimas. Neva šie kažkokiu būdu pateko į Anglijos valdovų lobyną, dar XX a. pr. saugoti Hanoverio dvare, o vėliau apie juos nežinoma nieko.
Gausiai perlais puoštos Barboros (Monkevičių dvaro) populiarusis portretas taip pat neatspindi autentiškų Radvilaitės bruožų ir tėra dar vienas idealizuotas jos atvaizdas.
Tiek šiandien paneigti, tiek ir gyvuojantys mitai apie Barborą Radvilaitę rodo didelį domėjimąsi šia asmenybe. Nors mituose pernelyg užsipulta ar sureikšminta Barbora darosi mažiau tikroviška, akivaizdu, kad visuomenei reikia mitologizuotos istorijos. Realios (nors ir neeilinės) gyvenimo dramos neužtenka.