Barboros Radvilaitės istorija, tapusi legenda, svarbiu kultūros mitu, gimdančiu naujus pasakojimus, sublimavo skirtingas kultūros reikšmes, interpretuojamas ir moderniosios lietuvių literatūros (taip pat teatro) kūriniuose, kuriems knygoje skiriama daug dėmesio (B. Sruogos, J. Grušo dramos, J. Jurašo režisuotas spektaklis pagal pastarojo kūrinį, O. Matusevičiūtės proza, J. Vaičiūnaitės poezija, M. Martinaičio eilėraštis, davęs pavadinimą knygai). Barboros Radvilaitės figūra, anot autorės, yra tarsi veidrodis, kuriame „Lietuva gali matyti save ne tik su rugių grįžte (kaip puikiame K. Rusecko paveiksle „Lietuvaitė“), bet ir su perlų vainiku aplink Rafaelio madoną primenantį veidą. Su karalienės karūna. Su dramomis, vykstančiomis Europos kontekste“. Kyla klausimas, kiek gali, kiek tai leidžia mūsų mentalitetas, kultūringumas, jį atspindintys kalbiniai resursai kaip gebėjimas pasinaudoti praeities teikiama distancijos dovana. Reikšminga autorės pastaba: „Šiuolaikiniuose kūriniuose apie Barborą Radvilaitę per maža paisoma XVI a. kalbėjimo manieros, jos perteikimui yra išlikę neišnaudotų galimybių. Jos dar galėtų bent kiek užpildyti per menką lietuvių kultūrinių stilių diferenciaciją. Lengviau tujinti karališkąją porą, negu ieškoti jų statusą ir laiko papročius atitinkančios kalbos.“ Vis dėlto tokia galimybė yra, ir ji, išbandyta šioje knygoje, Barboros Radvilaitės istoriją palieka atvirą mūsų kūrybiškumui.