Lenkijos teismo medicinos specialistai iki šiol mėgsta nagrinėti karalienės nunuodijimo versiją. Iš tikrųjų kalbama net apie kelias mirties priežastis. Žygimantas Augustas visą gyvenimą bijojo būti nunuodytas, todėl bijomadams dėl Barboros gyvybės ją akylai stebėjo. Juk Krokuvoje ji turėjo daug priešų, buvo nemėgiama Žygimanto Augusto motinos karalienės Bonos ir ignoruojama jos dukterų.
Mirus Barborai daugelis įtarinėjo - ar ne karalienė Bona Sforca įsakė nunuodyti nemėgstamą marčią? Įtarinėjama iki šių dienų, bet vėl ir vėl konstatuojama - Barbora sunkiai sirgo mažiausiai pusmetį, ligos eiga nebuvo panaši į jokių tuo metu populiarių nuodų poveikį, o ir artimiausi žmonės po jos mirties nieko tokio neįtarinėjo.
Praėjusiame amžiuje viešai paskelbti Barboros brolių laiškai, kuriuose jie spėjo sesutę sirgus „prancūziška" liga. Bet sifiliu ji tikrai nesirgo. Karalienės gydytojai šią ligą būtų nesunkiai atpažinę ir parinkę atitinkamą gydymą, o jie to nedarė. Dar spėta, kad ji galėjo „nevaisingumą" gydyti gyvsidabriu. Kriminalistikos istorikai atmeta ir šią versiją, nes, jų nuomone ligos eiga būtų kitokia, nes žinoma, kaip veikdavo tas „vaistas". Beveik neabejojama, kad ji sirgo gimdos vėžiu arba gimdos kaklelio vėžiu. Istorikai aptinka duomenų apie tai, kad galbūt Barbora Radvilaitė mėgo vyriškas draugijas, o jos vyras turėjo ne vieną meilužę, todėl tikėtina, jog ji galėjo sirgti gimdos kaklelio vėžiu.
Žygimantas Augustas ieškojo ne tik gydytojų, kurie galėtų padėti jo žmonai, bet ir kreipėsi į Barboros brolį Mikolajų Radvilą Rudąjį, kuriuo, kaip teigia istorikai (Z.Kuchowicz), karalius betarpiškai pasitikėjo. Manoma, kad Radvilos Rudojo užduotis buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) teritorijoje surasti žiniuones, kurios galėtų padėti Barborai. Žygimantas Augustas netgi nutraukė savo politinius žingsnius prieš nelegalius gydytojus. Vadinamasis Vilniaus diplomatas Jonas Chodkevičius karalių supažindino su lietuvių „gydytojais". Ne visi šaltiniai tai patvitina, tačiau yra žinoma, kad Barborą Radvilaitę tikrai gydė moterys žiniuonės, turinčios neva "ypatingų galių". Išlikusiuose laiškuose rašoma, kad Barboros aplinkoje buvo žydų kilmės moteris, kuri turėjo sąsajų su magija (Gratiani 1838, p. 64, Tyszkiewicz 1983, pp. 197-98), taip pat dar kelios moterys apie kurias duomenų išliko nedaug - Korycka ir jos dukterėčia Susanna Orlowska. Jos šaltiniuose išliko apipintos įvairiomis istorijomis - neva jos pavogė karaliaus papuošalų ir keletą daiktų, kurie suteikė joms mistinę galią valdyti karalių. Yra išlikę Žygimanto Audusto dvariškio Stalislaso Wilkockio laiškai, kuriuose jis aprašo karaliaus pasitikėjimą ir pasinaudojimą "žiniuonėmis". Dvariškis rašė, kad karalius neimdavo maisto į burną tol, kol Susanna Orlowska pirma neparagaudavo ir nepasakydavo, kad maistas saugus. Žygimantas Augustas savo laiškuose aprašo ir dar vieną anoniminę gydytoją, kurios atsisakė pagėrėjus Barboros sveikatai suprasdamas, kad „magiškų galių turinčios" moterys gali ne tik pagydyti, bet ir pakenkti.
Žygimantas Augustas bijojo vietinių gydytojų, nes manė, kad jie galėjo būti spaudžiami karaliaus priešų ne gydyti, o dar labiau susargdinti karalienę. Jis labiau pasitikėjo tais gydytojais, kuriuos surado Barboros brolis, tiksliau gydytojomis - moterimis, kurios gydymo meną, manoma, buvo perėmusios iš savo šeimų arba turėjusios mokytojus su medicininu išslilavinimu, nes moterims būti gydytojomis dar nebuvo leidžiama. Kodėl karalius pasirinko moteris? Manoma, kad Barboros „moteriška" liga jį pastūmėjo rinktis moteris gydytojas, tačiau yra ir kitas svarbus istorinis faktorius, jog renesanso metu moterys - „pusiau žolininkės, pusiau raganos" - buvo ypač populiarios, nes medikai nevisada galėdavo padėti.Gegužės 8d. Karalienė Barbora mirė, būdama tik apie 30 metų amžiaus. Iš pradžių jos palaikai, papuošti karalienės garbingumo simboliais, buvo rūmuose, paskui perkelti į Katedrą Krokuvoje, o iš ten karieta gabenami į Lietuvą. Birželio 22d. laidotuvių eisena, su karaliumi priešaky, atvyko į Vilnių ir kitą dieną Barbora buvo iškilmingai palaidota Katedroje, Šv. Kazimiero koplyčioje.Nedaug kam žinoma, jog, trečią kartą nesėkmingai vedęs, gyvenimo pabaigoje Žygimantas Augustas turėjo meilužę Barbarą Gižanką, taip akivaizdžiai panašią į velionę Barborą Radvilaitę, kad visam dvarui nė nebuvo abejonių, kodėl karalius pasirinko šią moterį. Nors karalius su ja susilaukė nesantuokinės dukters, pasakiškoji, magiškoji prabangos ir dekadentiško renesansinio stiliaus pasaka, regis, baigėsi mirus Barborai Radvilaitei. Žygimantas Augustas po Barboros mirties vilkėjo tik juodais drabužiais, liepė rūmų sienas išmušti juodu aksomu. Net ir po nesantaiką tarp Žygimanto Augusto ir jo motinos karalienės Bonos bei seserų ižiebusios Barboros mirties, Žygimantas Augustas nesusitaikė su savo šeimos moterimis.
Mirus Barborai daugelis įtarinėjo - ar ne karalienė Bona Sforca įsakė nunuodyti nemėgstamą marčią? Įtarinėjama iki šių dienų, bet vėl ir vėl konstatuojama - Barbora sunkiai sirgo mažiausiai pusmetį, ligos eiga nebuvo panaši į jokių tuo metu populiarių nuodų poveikį, o ir artimiausi žmonės po jos mirties nieko tokio neįtarinėjo.
Praėjusiame amžiuje viešai paskelbti Barboros brolių laiškai, kuriuose jie spėjo sesutę sirgus „prancūziška" liga. Bet sifiliu ji tikrai nesirgo. Karalienės gydytojai šią ligą būtų nesunkiai atpažinę ir parinkę atitinkamą gydymą, o jie to nedarė. Dar spėta, kad ji galėjo „nevaisingumą" gydyti gyvsidabriu. Kriminalistikos istorikai atmeta ir šią versiją, nes, jų nuomone ligos eiga būtų kitokia, nes žinoma, kaip veikdavo tas „vaistas". Beveik neabejojama, kad ji sirgo gimdos vėžiu arba gimdos kaklelio vėžiu. Istorikai aptinka duomenų apie tai, kad galbūt Barbora Radvilaitė mėgo vyriškas draugijas, o jos vyras turėjo ne vieną meilužę, todėl tikėtina, jog ji galėjo sirgti gimdos kaklelio vėžiu.
Žygimantas Augustas ieškojo ne tik gydytojų, kurie galėtų padėti jo žmonai, bet ir kreipėsi į Barboros brolį Mikolajų Radvilą Rudąjį, kuriuo, kaip teigia istorikai (Z.Kuchowicz), karalius betarpiškai pasitikėjo. Manoma, kad Radvilos Rudojo užduotis buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) teritorijoje surasti žiniuones, kurios galėtų padėti Barborai. Žygimantas Augustas netgi nutraukė savo politinius žingsnius prieš nelegalius gydytojus. Vadinamasis Vilniaus diplomatas Jonas Chodkevičius karalių supažindino su lietuvių „gydytojais". Ne visi šaltiniai tai patvitina, tačiau yra žinoma, kad Barborą Radvilaitę tikrai gydė moterys žiniuonės, turinčios neva "ypatingų galių". Išlikusiuose laiškuose rašoma, kad Barboros aplinkoje buvo žydų kilmės moteris, kuri turėjo sąsajų su magija (Gratiani 1838, p. 64, Tyszkiewicz 1983, pp. 197-98), taip pat dar kelios moterys apie kurias duomenų išliko nedaug - Korycka ir jos dukterėčia Susanna Orlowska. Jos šaltiniuose išliko apipintos įvairiomis istorijomis - neva jos pavogė karaliaus papuošalų ir keletą daiktų, kurie suteikė joms mistinę galią valdyti karalių. Yra išlikę Žygimanto Audusto dvariškio Stalislaso Wilkockio laiškai, kuriuose jis aprašo karaliaus pasitikėjimą ir pasinaudojimą "žiniuonėmis". Dvariškis rašė, kad karalius neimdavo maisto į burną tol, kol Susanna Orlowska pirma neparagaudavo ir nepasakydavo, kad maistas saugus. Žygimantas Augustas savo laiškuose aprašo ir dar vieną anoniminę gydytoją, kurios atsisakė pagėrėjus Barboros sveikatai suprasdamas, kad „magiškų galių turinčios" moterys gali ne tik pagydyti, bet ir pakenkti.
Žygimantas Augustas bijojo vietinių gydytojų, nes manė, kad jie galėjo būti spaudžiami karaliaus priešų ne gydyti, o dar labiau susargdinti karalienę. Jis labiau pasitikėjo tais gydytojais, kuriuos surado Barboros brolis, tiksliau gydytojomis - moterimis, kurios gydymo meną, manoma, buvo perėmusios iš savo šeimų arba turėjusios mokytojus su medicininu išslilavinimu, nes moterims būti gydytojomis dar nebuvo leidžiama. Kodėl karalius pasirinko moteris? Manoma, kad Barboros „moteriška" liga jį pastūmėjo rinktis moteris gydytojas, tačiau yra ir kitas svarbus istorinis faktorius, jog renesanso metu moterys - „pusiau žolininkės, pusiau raganos" - buvo ypač populiarios, nes medikai nevisada galėdavo padėti.Gegužės 8d. Karalienė Barbora mirė, būdama tik apie 30 metų amžiaus. Iš pradžių jos palaikai, papuošti karalienės garbingumo simboliais, buvo rūmuose, paskui perkelti į Katedrą Krokuvoje, o iš ten karieta gabenami į Lietuvą. Birželio 22d. laidotuvių eisena, su karaliumi priešaky, atvyko į Vilnių ir kitą dieną Barbora buvo iškilmingai palaidota Katedroje, Šv. Kazimiero koplyčioje.Nedaug kam žinoma, jog, trečią kartą nesėkmingai vedęs, gyvenimo pabaigoje Žygimantas Augustas turėjo meilužę Barbarą Gižanką, taip akivaizdžiai panašią į velionę Barborą Radvilaitę, kad visam dvarui nė nebuvo abejonių, kodėl karalius pasirinko šią moterį. Nors karalius su ja susilaukė nesantuokinės dukters, pasakiškoji, magiškoji prabangos ir dekadentiško renesansinio stiliaus pasaka, regis, baigėsi mirus Barborai Radvilaitei. Žygimantas Augustas po Barboros mirties vilkėjo tik juodais drabužiais, liepė rūmų sienas išmušti juodu aksomu. Net ir po nesantaiką tarp Žygimanto Augusto ir jo motinos karalienės Bonos bei seserų ižiebusios Barboros mirties, Žygimantas Augustas nesusitaikė su savo šeimos moterimis.